Ko „neranda” Lietuvos darbdaviai

0
8

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje teko aptikti net kelis vienas į kitą panašius straipsnius, kuriose transporto ar statybos sektoriaus atstovai vienu balsu kartoja, kad nors ir bedarbių Lietuvoje virš 18 procentų , tačiau jų įmonės nesulaukia kvalifikuotų darbininkų.  Po kelių tiesiog pribloškiančių lietuvių tinginystės pavyzdžių būtinai pateikiamas autoritetingas Darbo Biržos atstovo komentaras, kuriame jis patvirtina, kad iš tiesų bedarbiai yra tiesiog savanaudžiai padarai parazituonatis kitų sąskaitą ir įžūliai besinaudojantys Darbo Biržos gerumu. Na tiek to, pagalvočiau, kad tai yra valdininko asmeninė nuomonė jei jau iš valdžios „aukštumų“ atskriejanti žinia, kad tik trečdalis bedarbių yra tikrieji bedarbiai, na o visi kiti, suprask, apsimeta.

Nežinia kokia melo epidemija turėjo įvykti, tačiau kad vienu metu 12% darbingų ir sąmoningų piliečių nutartu meluoti ir vietoje darbo pasirinkti tiesiog nuostabų finansine ir psichologine prasme bedarbio būseną mažu mažiausia neįtikėtina. Ne tiek to gal iš tiesų žiūrint iš aukščiau matosi geriau. Todėl vedamas natūralaus žmogiško smalsumo nutariau pasidomėti kokių darbų yra ir ko galima iš jų tikėtis.

Pirmiausia be abejo pasidomėjau straipsnio „Bedarbių – pilna, o darbuotojų – trūksta“ herojaus statybos įmonės „Saudema” direktoriaus Ramūno Grigonio darbo pasiūlymais. Pastarasis straipsnyje teigė : „Pamirškite tai, kad laisvų specialistų yra daug ir galima rinktis. Be darbo sėdi tik apsišaukėliai statybininkai“ . Tereikėjo surinkti paieškos laukelyje „Saudema darbas“ iš karto aptikau štai ką: Stogų dengimas bitumine ir PVC danga.

Reikalavimai:     Būtinas stogdengio kvalifikacijos pažymėjimas. Išsilavinimas – Vidurinis su profesine kvalif. Na ir už ši kvalifikuotą  ir beje fiziškai  labai sunkų ir pavojingą darbą p. Grigonis pasiryžęs sumokėti net (!) 1000Lt neatskaičius mokesčių arba apie 825Lt (238 Eur/mėn)  darbo užmokesti. Ko gero daugeliui aišku kodėl prie „Saudemos“ durų nestovi darbo ištroškusių eilė.  Benaršydamas internete aptikau ir ankstesniame panašaus pobūdžio straipsnyje minėtos įmonės „Vetrūna“ darbo skelbimą. Ši daugelio stambių valstybinių užsakymu vykdytoja pasiruošusi stogdengius „nudžiuginti“ net 1100 Lt ( 318 Eur/mėn) atlyginimu. Darbo skelbimų portale aptikau ir daugiau žinomų statybos įmonių darbo pasiūlymų kuriuose buvo nurodomi mėnesio atlyginimai atitinkantys dažno Vakarų valstybių darbininko dienos uždarbį, tačiau vien dėl to kad tų įmonių savininkai nebuvo tiek įžūlūs, kad skustis darbuotojų trūkumų viešai šių įmonių pavadinimų neminėsiu.

Šiuo metu peršama nuomonė, kad bedarbiai atsisako darbų esą vien dėl to kad turi kitą pragyvenimo šaltinį. Atitinkamai Darbo Biržos privalo padaryti viską kad tokius „apsimetėlius“ įdarbinti. Tą progą papasakosiu istorija jau iš transporto sektoriaus. Vienas iš teritorinių Darbo Biržos padalinių, nežinia ar kokios nors eilinės programos metu ar savo iniciatyva, surengė privaloma bedarbių susitikimą su potencialiu darbdaviu. Kaip suprantate gavus tokį pasiūlymą darbo atsisakyti tolygu būti išbrauktam iš bedarbių sąrašų. Kokia buvo atėjusio vairuotojo nuostaba, kuomet siūlomas darbdavys pasirodė esąs jo buvęs vadovas (ir įmonės bendrasavininkas), kuris pasiskelbęs bankrotą liko skolingas tam pačiam vairuotojui kelis tūkstančius litų neišmokėtos algos. Tai beje nėra vienintelė panaši istorija. Lietuvos įstatymai yra pernelyg švelnus ūkininkauti nesugebėjusiems verslininkams tad kai kuri jų jau yra įsteigė ir sėkmingai nugarine po kelias įmonės dažnai palikdami milijonines skolas. Bankroto administratorių vertinimu, tyčinio bankroto požymių gali turėti iki dešimtadalio visų bankroto atvejų.  Mano kalbinti juristai, kurių specializacija yra verslo teisė,vertina galimai tyčinių bankrotų dalį kaip ketvirtadalį nuo visų skelbiamu bankrotų. Tuo tarpu 2008m baigtu ikiteisminių tyčinio bankroto bylu buvo 3 (!) 2009- 2 (!) . Atrodytu , kad šis procesas neturi tiesioginės įtakos nagrinėjamai temai , tačiau Lietuva yra maža šalis ir naujienos apie nesąžiningus darbdavius ir rizikingas įmones sklinda greitai. Kuo siauresnė įmonės specializacija, tuo didesnė tikimybė, kad nesąžiningas darbdavys nebesulauks darbuotojų. Įmonės „feniksai“ yra naujos tik žiūrint iš teisinės pusės, nes potencialūs darbuotojai dažniausia puikiai žino kas yra naujai įsteigtos įmonės savininkas.

Daugelis turinčių kvalifikacijas bedarbių atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Arba jie turės sutikti su rizikingu pasiūlymu, arba atsisakyti Darbo Biržos paslaugų prarandant socialines garantijas, arba tiesiog ieškoti darbo už Lietuvos ribų.

Jei kalbėti apie siūlymus kaip pakeisti šią padėti, tai jie visi būtu ganėtinai priešiški vis dar aktyviai veikiančiai vadinamajai „laisvajai rinkai“. Pirmiausia valstybe privalo imtis reguliuotojo vaidmens darbdavio ir darbuotojo santykiuose. Taip darbdavys ketinantis pasinaudoti valstybinės Darbo Biržos paslaugomis privalėtu nurodyti išsamią informaciją apie siūlomą darbą o pasirašant darbo sutarti su nauju darbuotoju joje numatyti visas tas sąlygas, kurias jis nurodė darbuotojo paieškos skelbime. Tai nėra kažkas naujo nes tokiu būdu veikia reklamos verslą reguliuojantys teisės aktai, kuomet tikrovės neatitinkančios reklamos užsakovai yra baudžiami. Atitinkamai darbuotojui turi būti suteikta teisė nedelsiant ir per trumpą terminą vienašališkai nutraukti darbo sutrati jei darbdavys nevykdo  savo įsipareigojimų. Darbuotojas yra silpniausias iš įmonės kreditorių, todėl privalu keisti pirmenybinė atsiskaitymų eilę įmonės bankroto atveju suteikiant pirmenybe samdomiems darbuotojams gauti tai kas jiems priklauso. Pradėti taikyti asmeninė įmonių savininkų ir valdytojų atsakomybę dėl įmonės bankroto ir prireikus nukreipti išieškojimą į asmeninį savininko ar valdytojo turtą. Prastai ūkininkavusiems vadovaus apriboti galimybes steigti naujas įmones.

Vitalijus Balkus